Rekomenduokite mus!
Naujausi receptai
Naujausi svečių receptai
Naujausi patarimai
Naudingos nuorodos

Trinta pievagrybių sriuba

Ši sriuba išeina nepaprastai skani, jei vietoje pievagrybių naudojate baravykus, šilbaravykius ar panašius grybus. Deja, rugpjūtis – grybų sezono pradžia – dar kiek tolokai, tad tenka tenkintis tuo, ką galiam rasti parduotuvėse.

Nekantraudamas laukiu artėjančio rugpjūčio. Nes tai metas mano kasmetiniam apsilankymui Lietuvoje, kai galėsiu pagaliau pasimatyti su artimaisiais ir, atsidžiaugęs namais, išvažiuosiu pagrybauti. Su nostalgija prisimenu Lietuvos miškus. Greičiausiai daugelis lietuvių neįvertina, kokį nepaprastą ir nepakeičiamą turtą turi.

Mano pirmasis susidūrimas su “vakarietiška” gamta įvyko JAV, Kolorado valstijoje. Niekada prieš tai nebuvau matęs kalnų, tad pro automobilio langus pamačius dangų remiančius Uolinius kalnus (The Rocky Mountains) užėmė kvapą, apėmė siurrealus jausmas, tarytum esu didžiuliame kambaryje tapytomis sienomis.

Nekantraudamas laukiau išeiginių, kai galėsime su bendradarbiais vykti stovyklauti. Mėgaudamasis mintyse įsivaizdavau, kaip eisime kalnų keliukais, surasime ramų slėnį toli nuo miesto triukšmo ir šviesų, pasistatysime palapines, o ryte kopsime į kalnus. Norą kad ir trumpam pabėgti nuo civilizacijos stiprino ir tai, kad JAV gyvenau jau porą metų, per kuriuos tikrų atostogų taip ir neturėjau.

Walmart parduotuvėje nusipirkau nedidukę palapinę, kompasą ir lenktinį Gerber peilį – dėl viso pikto – buvau pasiruošęs užkariauti Laukinius Vakarus. Visi sėdome į automobilius ir po poros valandų pykinančios kelionės vingiuotais kalnų keliais prieš mus atsivėrė nuostabus vaizdas į Estes Park slėnį. Viduje krykštaudamas tryniau rankomis – pagaliau!

Privažiavome prie parko vartų. Priešais stovintis didelis ženklas tyliai priminė, kad norintys stovyklauti Uolinių kalnų parke turės susimokėti nedidelį mokestį. Suglumęs naiviai paklausiau bendradarbių: ar tikrai reikės mokėti? Visi vienbalsiai patvirtino: „tai aišku, ką, nežinojai?“ Na, mat jį šimtas, tą porą dolerių. Susimokėjome, tačiau neramiai klausiausi parko darbuotojo, aiškinančio kur mums reikės įsikurti ir mąsčiau - negi nebus galima rinktis patiems?

Pravažiavome pro vartus, pora minučių ir štai – mūsų vieta. Miškelyje aplink mus pristatyta sunumeruotų medinių platformų, šalia – laužavietės. Paėjus kiek toliau - tualetai ir dušai, visur ženklai, įspėjantys nepalikti lauke maisto, kad neprivilioti lokių. Hmm, visai ne taip įsivaizdavau laukinę gamtą, na, bet atvažiavome pasilinksminti, tad nėra ko nusiminti. Entuziastingai pareiškiau, kad eisiu rinkti malkų laužui. Amerikiečiai suskubo paaiškinti, kad šakų rinkti negalima, jas reikia pirkti. Juokdamasis nenorėjau tikėti, galvojau apgaudinėja, bet netrukus pro šalį pravažiavo nedidelis sunkvežimis, pardavinėjantis malkų ryšulėlius... Teko pirkti.

Įsikūrėme savo trijų palapinių stovyklėlę ir aš prieš sutemstant išėjau apsižvalgyti. Netoliese pro šakas pastebėjau elnią ir ėmiau sėlinti artyn. Elnias, rodos nei kiek manęs nesibaimindamas, stebėjo. Prisileido mane gana arti – tik likus kokiems 5 metrams tarp mūsų nušokavo tolyn. Bet prieš jam pabėgant pastebėjau, kad gyvūnui ant kaklo buvo mėlynas antkaklis. Bevaikščiodamas mačiau dar ne vieną elnią, ir visi buvo su antkakliais.

Stovyklaujant laikas prabėgo nepaprastai greitai ir, nors gerai jį praleidome, išvažiuojant jutau kartėlį. Taip, buvo smagu, tačiau tai buvo ne tai, ko tikėjausi. Graži gamta, bet viskas tarytum muziejuje po stiklu padėta: gali žiūrėti, bet neliesk. Galbūt dėl to kiek “kalti” ir patys vakariečiai, visur reikalaujantys patogumų, o galbūt apribojimai buvo priimti dėl neatsakingų žmonių, niokojančių gamtą.

Panaši padėtis ir Anglijoje. Per atostogas galvojome išvažiuoti pastovyklauti, tačiau ir čia nepasistatysi palapinės kur širdis geidžia. Turėsi apsistoti kempinguose, mokėti kelis svarus ir dalintis vieta su 50 kitų žmonių. Kažkaip ne itin viliojo tokia perspektyva.

Nusprendėme važiuoti žvejoti. Keletą dienų internete ieškojau tinkamos vietos, bet vėl ta pati istorija: vietų žvejoti pilna, tačiau visur reikia mokėti ir turi laikytis griežtų taisyklių.

Išsirinkau Crow Green tvenkinius, kurie nuotraukoje atrodė žavingai, ir, kas svarbiausia, buvo tik už gero pusvalandžio kelio nuo namų. Tačiau nuvažiavus laukė nusivylimas: tvenkiniai buvo netoli nuo miestelio, gerokai mažesni nei atrodė nuotraukose ir nusėsti žmonių. Pripažinsiu - žvejoti buvo smagu, kibo gerai, bet vis dėl to negalėjau atsikratyti jausmo, tarytum žvejočiau dideliame, dumbliname akvariume.

Todėl ir prisimenu Lietuvos gamtą su ilgesiu. Kur gali eiti ir žvejoti kur nori, klaidžioti po kokius nori miškus ieškodamas grybų, kur tikrai pasijauti ištrūkęs iš dulkėto miesto gniaužtų. Žinoma, tokių vietų yra ir užsienyje, bet jos LABAI toli nuo miestų ir bent jau man sunkiai pasiekiamos. Be to, panašu, kad grybavimas čia yra primirštas menas, labai nedaug žmonių tuo užsiima ir vis nepavyksta išsiaiškinti į kuriuos miškus reikėtų važiuoti. Paklausęs kur galima pagrybauti sulaukiu keistų žvilgsnių – daugeliui žmonių čia laukiniai grybai asocijuojasi su magic mushrooms – grybais, kurias svaiginasi narkomanai.

Taigi, telieka skaičiuoti dienas iki rugpjūčio, kai galėsiu nulėkti į Varėnos miškus, nusipjauti baravyką ar du ir iš jų išvirti šią nepaprastai skanią sriubą.

1 vidutinio susmulkinto svogūno
pusės susmulkinto poro
200g supjaustytų pievagrybių
2 susmulkintų česnako skiltelių
sviesto arba aliejaus kepimui
100ml vyno (nebūtina)
1l sultinio
100ml grietinėlės
druskos, pipirų